 Naujausi: Meilės Svajos
Mylėti - tai kito laimėje rasti savąją. Beveik kiekvienas iš mūsų turi savo meilės istoriją. Kartais ji laiminga, kartais skaudi... Ar nenori ja pasidalinti su visais? Mes džiaugsimės arba liūdėsime kartu su Tavimi, o Tu turėsi savo meilės prisiminimą internete :) Papasakok savąją istoriją | Populiariausios istorijos | Abėcėlinis sąrašas
your smile is the paradise Aš ir jis pradėjome bendrauti šių metų lapkritį. Abu esame iš skirtingų miestų, bet internete kažkaip užtikau jo duomenis per kur būtų galima su juo susirašinėti. Pagalvojau: "Kodėl gi ne? Smagu užmegzti naujas pažintis, tiesa?" Paėmiau ir parašiau jam. Labai daug nesitikėjau, bet mano nuostabai jis ne tik man atrašė, bet ir gerą laiko tarpą susirašinėjo. Praėjo viena, dvi, trys, keturios... n dienos ir mes vistiek kartkartėmis susirašydavom. Nuo pat pradžių jis man pasirodė neapsakomai draugiškas, labai mielas, rūpestingas bei savaip linksmas. Pamaniau, kad jis mane supras, todėl išsipasakojau. Papasakojau jam didžiąją dalį savo gyvenimo, kas jame dedasi, kas man blogai, kaip aš bandau išgyventi, bet jis... jis nesuprato. Aš jam atsiskleidžiau, o jis mane teisė. Pasijaučiau siaubingiau nei siaubingai. Pasidarė taip gėda, jog nusprendžiau jam daugiau neberašyti! Ištryniau jo susirašinėjimo duomenis, taip pat ir numerį (buvom apsikeitę numeriais, kai jam pasakojau apie savo gyvenimą). Praėjus kelioms savaitėms vistiek negalėjau nustot galvoti apie jį. Vistiek atsitikdavo taip, kad jis man kažką parašydavo ir aš tiesiog negalėdavau jo ignoruoti! Todėl vėl po truputį pradėjome susirašinėti. Ir nutiko tai, ko aš laukiau visą laiką... mes susitikom. Naujųjų metų vakare aš jam parašiau, kad esu jo mieste, prie tam tikros vietos, o jis atrašė, kad jau ruošiasi ten ateiti. O kai jį išvydau, kai jis pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo ir ištarė: "Labas!", per širdį trenkė toks stiprus smūgis, kad minutei pagalvojau, jog nustosiu kvėpuoti. Nuėjome pavalgyti į "Hesburger", keisčiausia buvo tai, kad radom bendrą kalbą ir realiai. Kalbėjome, juokiamės ir aš jaučiausi jaukiai. Nusipirkę kavos "Coffee inn" nužingsniavome į nerealiai stulbinančią vietą, kuri mane sužavėjo stipriau nei reikia. Atsisėdom ant suoliuko, su karštos kavos vienkartiniais puodeliais rankose ir kalbėjomės. Norėjau, kad ta akimirka tęstus visą amžinybę, kad laikas sustotų ir mes visą amžinybę būtume dviese. Sėdėjome vienas šalia kito, beveik susilietę ir tai buvo pats geriausias jausmas, kurį pajaučiau per tą dieną. Pradėjome kalbėti rimta tema ir aš žvelgiau į jį kai tuo pat metu jis žvelgė į mane. Jo veidas buvo už kelių centimetrų nuo mano, galėjau įžvelgti jo akių spalvą toje tamsoje, nesvarbu, kad jos buvo tamsiai rudos, bet aš jas mačiau taip aiškiai. Susigėdau ir nusukau veidą. Bandžiau nusiraminti, bet mano širdis plakė kaip išprotėjusi. Viskam pasibaigus, mes atsisveikinom ir aš pajaučiau nenumaldomą liūdesį viduje. Norėjau būti su juo. Girdėti jo balsą, jo juoką ir matyti jo šypseną. Tą vakarą tai buvo viskas ko aš norėjau iki kol sužinojau, kad jis jau turi simpatija. Per daug nenuliūdau, nes žinojau, kad mums niekada nebūtų nieko pavykę, vis dėlto gyvename skirtinguose miestuose ir bendraujame tik internetu, vienas kito nepažįstame kaip nulupti ir nežinau ar mus iš viso galima būtų pavadinti draugais. Mes tiesiog pažįstami. Labai geri pažįstami. Tai, kad jis turi simpatiją, man vistiek netrukdo su juo susirašinėti ir žinoti, kad jo galvoje visai kita mergina. Tiesiog giliai mintyse tikėjausi kažko ko niekada negalėsiu turėti. |