Naujausi: Meilės Svajos
Meilė - gyvenimo poezija ir saulė. Belinskis Beveik kiekvienas iš mūsų turi savo meilės istoriją. Kartais ji laiminga, kartais skaudi... Ar nenori ja pasidalinti su visais? Mes džiaugsimės arba liūdėsime kartu su Tavimi, o Tu turėsi savo meilės prisiminimą internete :) Papasakok savąją istoriją | Populiariausios istorijos | Abėcėlinis sąrašas
Rise and fall... Esu realiste, galbūt žiauri... Nesu naivi, maža mergytė kuri tiki kiekvienu vaikinu ištartu žodžiu... Man tai atrodo kvaila kiekvienas visada sakydavo tapati, kaip susitarę... Žaidžiau visu jausmais, mėgau suvedžioti ir palikti. Keršijau jiems, atrodo už nieką. Šiaip man netruko nieko turėjau draugų, buvau linksma, bendraujanti, principinga, pavydi. Draugams visada buvau gera. Už draugus galėjau paaukoti viską, bet jai manim pasinaudoja atsiima su kaupu. Buvau kerštinga. Juokingos man atrodė tos vaikiškos meilės, ašaros, pasiilgimas, pyktis, nervai, depresija... Bet štai... Atėjo Gruodžio 31 dieną. Naujus metus pasiūlė man sutikti draugė kartu su jos vaikinu ir dar vienu jų draugu. Aš sutikau. Nuvažiavau ant vakaro. Laukėm jų draugo kol ateis ir tada žadėjom pradėt švente. Jis atėjo. Dar dabar pamenu jo kvapą, akis, šypsena. Viskas vyko smagiai ir greitai bėgo laikas, puse dvyliktos ėjom ant dangoraižio žiūrėti ferverkų... Aš baisiai bijojau aukščio, bet tada jis mane laikė už rankos... Kažkodėl jaučiausi saugiai... Nenorėjau, kad jis paleistu mano ranka. Viskas vyko taip greitai. O mes jau gulime kartu. Štai ir kita diena, po jos dar viena ir man jau laikas namo... Išėjau taip lyg niekada daugiau ten negrįšiu. Maniau viskas taip ir baigsis. Jis neprašė mano numerio, buvo atžagarus, aš taip pat. Štai aš jau važiuoju. Muzika skamba mano ausyse jin visada mane ramino... Štai aš jau ir namie. Suskambo telefonas. Keista man niekas nerašo... Mažai kam atrašydavau... Nežinomas numeris, keista o dar toks klausimas užduotas. Taip ten buvo jis. Nežinau kodėl, bet kai sužinojau, kad ten jis parašė aš nusišypsojau... Taip prasidėjo mūsų bendravimas SMS... Po to perėjom į skambučius... Keista atsikėlus ryte vis laukdavau kada jis man parašys, ir visada parašydavo. Mūsų SMS'ai trukdavo visa dieną. Bet kartą jis man vakare nebeparašė. Nervinausi gal jis su kita. Kažkodėl pavydas užėmė. Neištvėriau ir pati parašiau, dievaži niekada pirma nerašau. Pasirodo jis laukė kol aš parašysiu. Principingas, pavydus kaip ir aš. Kažkas tarp mūsų užsimezgė. Su drauge juokavom, net susilažinom. Sako - Jai sugebėsi jam apsukti galvą aš Tau pastatau bonką. Maniau sunku bus ji apsukti aplink pirštą, bet viskas įvyko taip greitai. Vieną vakarą jis atvažiavo pas manęs. Buvome šešiese. Jis elgėsi taip lyg būtume jau buvę kartu kokį mėnesį laiko. Draugė su kuria susilažinau ir jos vaikinas buvo nustebę jo veiksmų. Jis yra (buvo) grynai toks kaip aš. Mėgo žaisti, niekada neatsiprašinėdavo nesielgdavo meilei. Tada kažkas įvyko. Pradėjau leisti laiką jo namuose, viskas buvo gražu. Atrodo mes jautėm vienas kitam didelę trauką. Gal tai meilė... Sužinojau, kad jis už mane kovoja. Saugo, atsiprašinėja jam tai nebūdinga. Aš taip pat pasikeičiau. Pasitikėjau juo. Nes jis man pasakė viską ko nebūtų sakęs bet kam. Atrodo mūsų jausmai vienas kitam neišblės niekada. Aš jį pamilau, taip aš jį pamilau. Jis man taip pat sakydavo, kad myli. Lažybas laimėjau, bet ir prakišau. Prakišau todėl, kad viskas vyko taip greitai ir aš pati nepastebėjau kaip likau vedžiojama jo. Jis turi vaiką. Mažą mergytę, dėl kurios atiduotų paskutinius savo triusikus. Tai mums tapo kliūtimi. Aš pradėjau bereikalo nervintis, pavydėti. Jis kėlė man taip pat didžiules pavydo scenas. Prasidėjo barniai. Principai grįžo. Nerašom vienas kitam po keletą dienų kol neištvėrę sulemenam bet ką, kad tik užmegzti pokalbi. Vieną dieną jis dingo... Aš verkiau. Nenorėjau verkti. Ašaros silpnumo ženklas, bet ašaros - viena tikro žmogaus savybių. Po kelių dienų buvo įmanoma su juo vėl susisiekti. Bet tada mano ašaros buvo išdžiuvusios. Pykau ant jo, bet labiau ant savęs. Visada buvau išdidi ir neleidau jam su manim žaisti. Pati viską užbaigiau. Pasakiau viskas. Nors tikėjausi, kad jis mane sustabdys. Jis stabdė... Bet tada aš jam liepiau neždintis iš mano gyvenimo. Nors norėjau, kad tik mane apkabintu. Pasakytų jog daugiau taip nebebus, kad viskas gerai. Liko tik maža jo nuotrauka mano piniginei. Jo šypsena mano mažam telefono ekrane, tos mėlynos akys kurias taip dievinau. Ir švelnus jo balsas, su nuostabiu juoku balso įraše. Bei prisiminai mano galvoje apie pirmą meilę, ir gyvenimo pamoką. Galbūt dabar aš sedėčiau šalia jo ir žiūrėčiau į jo mėlynas akis. Galėčiau jį liesti, jausti. Bet išidumas mano didžiausi ydą. Pakilau ir kritau... Grįžau į senas savo vėžias. Galbūt dar kada mūsų keliai su juo susitiks... |