 Naujausi: Meilės Svajos
Meilė yra paslaptis, kurią labai sunku įminti. Beveik kiekvienas iš mūsų turi savo meilės istoriją. Kartais ji laiminga, kartais skaudi... Ar nenori ja pasidalinti su visais? Mes džiaugsimės arba liūdėsime kartu su Tavimi, o Tu turėsi savo meilės prisiminimą internete :) Papasakok savąją istoriją | Populiariausios istorijos | Abėcėlinis sąrašas
Laiškas Tu trokšti apsikabinimų ir bučinių, nori, kad visą savo laiką praleisčiau su tavimi. Tačiau aš jaučiu spaudimą. Man nesvarbu ką daro tavo draugai, man nesvarbu ką jie sako ar kaip jie elgiasi. Nenoriu daryti to ką daro visi. Noriu, kad mūsų santykiai būtų unikalūs ir vieninteliai. Man ne bučiniai draugystėje svarbiausi. Man reikia tik meilės, šilumos ir draugiškumo. O ne noro ir pastangų būti panašiems į kažką. Pabandykim kurti savo meilės istoriją, juk ji turi būti vienintelė tokia. Aš niekada nebandau lygintis į savo drauges. O gal ir tu nebandai? Jei taip, tai parodyk man tai. Noriu, kad mūsų draugystėje būtų daugiau laisvės ir atsipalaidavimo. Kada mes galėsime kalbėtis normaliai? Žinai kodėl Justui ir Vaidilei sekasi geriau? Todėl, kad jie kalbasi. Kalba ir kalba. Be to pasakoji, kad jie visada susikabinę vaikšto, o tu manęs prie draugų net nedrįsti už rankos paimt. O mes? Na, gerai mokykloj nesikalbam, bet kodėl susitikę neturim apie ką kalbėtis? Galbūt kažkas su mumis yra negerai? Man neužtenka vien būti šalia tavęs. Aš noriu šalia turėti žmogų, su kuriuo galėčiau apie viską pasikalbėti, papasakoti tai kas mane slegia ir kalbėti be užuolankų. Juk bendravimas ir yra svarbiausias dalykas. O gal tu manai kitaip? Prieš prieidami prie tų tavo išsvajotųjų bučinių mes turėtume nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti, bet akis į akį, o ne kitaip. Nuo kažko juk reikia pradėti. Man nesvarbu, kad tavo draugai jau seniai priėję prie bučinių, bet tu jų pasiklausinėk plačiau apie visą bendravimą. Be to, mes draugaujam tik du mėnesius. Mano manymu, tai yra tikrai mažas laiko tarpas. Prieš akis dar visas gyvenimas ir daugybė nuostabių akimirkų. Aš neskubu gyventi, nežinau kaip tu, bet aš dar noriu pabūti vaiku....Dar nenoriu suaugti, jau ir taip planuoju ateitį dešimčiai metų į priekį. Gal laisvalaikiu galėčiau pabūti ta maža mergaitė, kuri vartosi sniege, miega su pliušiniais meškiukais ir be galo dievina Mikę Pūkuotuką. Tau juokinga ir keista? Deja, bet aš tokia esu. Ir dar nenoriu suaugti, noriu juoktis iš visko ir visur matyti šviesiąją gyvenimo pusę. Jeigu tau tai skamba keistai, reiškia, kad tu manęs gerai nepažįsti. O galbūt ir visai nepažįsti. Aš nesu kažkokia rimta moksliukė, kuri svajoja apie advokatės karjerą ir puikią šeimą. Aš visai ne rimta, o labai linksma, mokausi, nes reikia, o be to turiu daug ateities planų. Taip, dažnai apie ateitį galvoju, bet tuo pačiu ir negaliu patikėti, kad taip greitai suaugau. Dar noriu pabūt maža mergaite; su močiute kepti blynus ir su baime žiūrėti į šunis. Tokia aš jau esu. Svajotoja ir romantikė, visada išskridusi iš šio pasaulio. Negaliu gyventi be svajonių ir įvairiausių planų. Tik dėl jų aš vis dar gyvenu šiame pasaulyje, kuris man kiekvieną dieną darosi vis labiau niūrus...
Taip, aš nematau to gražiojo pasaulio. Ir tikrai negalėčiau pasakyti kodėl. Patikėk, širdyje esu labai laiminga, bet...nemoku to parodyti išorėje. Tiesiog esu tokia, kuri niekada niekam neatsiveria nuoširdžiai. Viską laikau savyje ir išsilieju tik sau. Nei tėvai, nei draugės nieko nežino apie tikrąją mane. Gal tu būsi tas laimingasis, kuris pirmasis sužinos? Gal...
Kiekvieną rytą važiuodama į mokyklą, kiekvieną laisvą dienos minutę, būdama viena, kiekvieną naktį prieš užmigdama aš galvoju ir mąstau. Ir ne apie skraidančius drugelius ir savaitgalį Paryžiuje, o apie mus, apie save, apie savo draugus ir artimuosius, apie savo ateitį ir galų gale apie patį gyvenimą. Prisipažinsiu nieko gero dar neišmąsčiau, nes geros mintys man niekada nelenda į galvą...
Taigi, apie mus... Pasakysiu tiesiai šviesiai mane kankina tokios mintys, kad kažkas yra negerai. Galbūt ir tu tai supranti. Ir netgi nujaučiu kodėl, tačiau palikim tas mano nuojautas kitam kartui, nes tai užims dar mažiausiai penkis lapus. Taigi, mes draugaujam, ar ne? Ir iš tiesų daugiau nei du mėnesius, tačiau vis dėlto negalim normaliai kalbėtis. Ar prisimeni pernai metų mūsų pokalbius per dailę? Aš jų niekaip negaliu pamiršti. Juk mes tiek daug kalbėdavom ir apie viską. Kodėl dabar viso to nebėra? O juk turėtume kalbėt ir kalbėt..Bent aš taip manau. Su pavydu žiūriu į merginas, kurios telefonu plepa neužsičiaupdamos ir beveik visada jos kalbasi su savo vaikinais. Nežinau kodėl pati nesiimu iniciatyvos, bet man tai tiesiog neišeina. Nesu jau taip labai linkus bendrauti. Taip, man labiau patinka tylėti, bet šiuo atveju geriau yra kalbėtis. Tas nebendravimas ir yra viena iš didžiausių problemų. O tau atrodė, kad jų išvis nėra? Matai, labiausiai man ir patiko mūsų pokalbiai, maniau, kad su tavim visada galima kalbėtis ir pokalbio temos niekada neišsisems. Klydau.. Kodėl?
Na, jeigu jau kalbam atvirai, tai pasakysiu, kad mums trūksta laisvumo ir atsipalaidavimo. Turbūt abu puikiai žinom kodėl. Jaučiuosi įsitempusi, o to neturėtų būti. Mes abu esam per daug suvaržyti ir todėl negalim normaliai kalbėtis. Turėtume bent kartą išsikalbėti normaliai akis į akį, jeigu išdrįstume tuomet galėtume kalbėtis apie viską ir žymiai daugiau. Aš, asmeniškai, jaučiuosi labai įsitempus ir matau, kad tu jautiesi taip pat. Reikia kažkuriam pagaliau pralaužti ledus. Perspėju, tai nebūsiu aš. Nemėgstu pirmo žingsnio žengti pirma, nebent tai būna neišvengiama.
Šiuo metu aš esu pasimetus. Ir netgi labai. Nors turbūt retai būna akimirkų, kai suprantu ką iš tikrųjų galvoju. Neišmokau savęs perprasti per keturiolika metų, tai turbūt niekas kitas ir negalėtų to suprasti. Esu visiškai nesuprantamas ir keistas žmogus. Žinai, ko norėčiau paprašyti Kalėdoms? Ogi norėčiau prabusti Kalėdų rytą, už lango pamatyti daug daug sniego ir staiga pamiršti viską kas buvo blogai ir kas mane slėgė. Norėčiau tarsi pradėti gyvenimą iš naujo, bet tik su gerais prisiminimais. Galbūt tai įmanoma padaryti..Galbūt..
Daugiau tokio gyvenimo koks yra dabar nebenoriu. Tu turbūt nesuprasi, nes tik aš žinau kaip viskas yra iš tikrųjų. Negaliu pasakyti, kad esu visiškai laiminga. Kodėl? Pati nežinau. Jau senokai nebemoku paaiškinti savo jausmų ir dėl to jaučiuosi blogai. Negaliu būti tokia kaip visi. Ir dažnai mąstau, kad mano gyvenimas tik viena baisi tragedija. O juk atrodo, kad turiu viską ką tik galima turėti. Matyt dar daug ko trūksta. Ir kodėl būtent man? Ne taip įsivaizdavau savo gyvenimą, ir visai ne to tikėjaus. Sumautas tas gyvenimas. Ir man nesvarbu ką mano kiti.
Jau seniai norisi išėkti visam pasauliui kaip man viskas atsibodo. Kai tėvai neduoda ramybės, kai kartais erzina draugės, kai brolis įžeidinėja, kai nesugebu susigaudyti savo jausmuose, kai nesuprantu ko pati noriu....Kaip aš norėčiau bent vieną dieną pabūti vienut viena. Be jokių pažįstamų žmonių, be telefono ir kompiuterio. Galbūt taip aš galėčiau sudėlioti viską į savo vietas. Galbūt taip aš padaryčiau, kad mano gyvenimas vėl būtų normalus, paprastas ir lengvas. Prašau juk tiek nedaug, tik vienos dienos ramybės, poilsio ir susikaupimo. Matyt, vis dėlto tai yra neįmanoma.
Turėtum pasakyti, kad visa tai ką dabar sakiau nesisieja su mumis. Deja, kalbant apie mus šis pasakojimas yra neišvengiamas. Mane kankina viskas. Ne tik santykiai su tėvais, draugėmis ar sumaištis širdyje. Viskas kas mano gyvenime vyksta šiuo metu yra sunku, nepakeliama ir be proto varginama. Noriu nuo viso to pabėgti. Galbūt todėl ir pradėjau vis dažniau kalbėti apie Vilnių. Juk ten man atsivertų visiškai naujas gyvenimas. O būtent to aš ir noriu. Šiuo metu aš noriu kuo greičiau palikti ir Kalniečių vidurinę. Deja, bet taip yra. Tikrai trokštu išeiti į kitą mokyklą. Ir turbūt nelabai svarbu kokią. Kad ir į tą pačią Jablonskio gimnaziją,o ir prieš Rasos gimnaziją aš neturiu nieko prieš. Na, ir prieš Kalniečių vidurinę nieko neturiu, man ji labai patinka, bet per daug visko įvyko. Aš norėčiau pakeisti aplinką, nemėgstu vienoje vietoje sėdėti ilgą laiką. Daug kas tai įrodo. Noriu susipažinti su naujais žmonėmis, pamatyti naujas vietas, patirti naujų ir linksmų nuotykių. Nes visa tai kas aplink mane yra dabar mane jau senokai veda iš kantrybės. Nesupyk, bet pasakysiu mano gyvenimas pasikeitė tada kada jame atsiradai tu. Į gerąją ar į blogąją pusę aš dar nesupratau. Kaip greitai viskas gali apsiversti aukštyn kojomis....Lemtingų klaidų darom visi. Dažnai manau, kad sapnuoju. Atrodo, kad tuoj prabusiu ir viskas bus taip kaip buvo vos prieš metus. Kiek nedaug laiko prabėgo.
Tada buvo tada, o dabar yra dabar ir nieko čia nepakeisi. Kol kas ir nebandžiau pakeisti, bet dabar pasiryžau. Noriu, kad mano gyvenimas pradėtų panašėti į tą apie kurį aš svajoju. O aš, kaip jau sakiau, svajoju apie galimybę dar pabūti maža mergaite. Nebegaliu daugiau pakęsti tų rimtų minčių ir nuolatinio sunkumo širdyje. Kiek dar galima taip gyventi?
Man pakanka problemų. Juk jų pilna visur: šeimoje, mokykloje, manyje, meilėje, gyvenime....Niekas neišsiverčia be problemų. Aš ne išimtis. Viskas aplink mane tik bėdos ir problemos, skausmas ir kančia. Neturiu rožinių akinių ir nežinau, kurioje parduotuvėje juos galima nusipirkti. Gal tu žinai?
Lauke jau krenta pirmas sniegas, bet manęs jis visai nedžiugina. Na, bent jau išoriškai nemoku juo džiaugtis. O argi gali kelios mažos snaigės praskaidrinti nuotaiką žmogui, kuris visiškai nusivylęs gyvenimu? Matyt, negali. O gaila...
http://www.youtube.com/watch?v=6xNij7Su1Po&feature=related beje, man ši daina be galo patiko...
Na, turbūt reikėtų pasakyti tai apie ką aš taip ilgai pasakojau...Tiesą sakant man jau atsibodo....
.....tavo nuolatinės kalbos apie bučinius. Kodėl mes negalim tiesiog džiaugtis vienas kito draugija ir normaliai kalbėtis? Negi tau daugiau nerūpi niekas? Tik bučiniai ir viskas? Na, jeigu taip, tai tuomet sorry, bet man ne to reikia. Aš viso to nenoriu. Man reikia meilės, šilumos, draugiškumo ir mielo bendravimo. Jeigu tu manei kitaip tuomet galiu pasakyti tik tiek: visiškai manęs nepažįsti. Kaip jau sakiau aš neskubu gyventi, todėl ir noriu, kad vis dar būtų naujų ir nepatirtų nuotykių. Man reikia laiko. Kaip tau tai paaiškinti?
Jaučiu spaudimą, negaliu atsipalaiduoti. Manau, kad po truputį pradedu išaiškinti savo problemų priežastį...Neįsižeisk, bet taip jau yra.
Dabar aš galvoju tik kaip kuo greičiau išsinešdinti iš šito miesto. Kodėl? Aš čia dūstu. Man reikia daugiau gyvenimo, laisvės. Jei galėčiau, tai jau šiandien pat susikraučiau lagaminus ir išvažiuočiau į Vilnių. Tikiu, kad nepasigailėčiau.
Esu blogos nuotaikos. Manęs vis neapleidžia mintis, kad būtų labai gera atsukti laiką atgal. Kiek klaidų ir kvailysčių būtų išvengta, kiek nesusipratimų išspręta, kiek ginčų būtų nebuvę...Deja, prisižiūrėjau per daug filmų. Kam tada juos rodo, jeigu jie vis vien niekada nevirs tikrove?
Dabar tikrai pasakysiu teisybę. Ar tu tikrai džiaugiesi mūsų susitikimais? Vos tik praeina vienas, tu iškart pradedi galvoti apie kitą. Gal būtų galima prisiminti praeito pasimatymo malonumus ir šiek tiek palaukti su tais planais? Matyt, kad tau negalima...O gaila...
Gal visa tai skamba šiek tiek piktai, bet kitaip savo minčių išreikšti aš nemoku. Kaip jau sakiau su žmonėmis man sunkiau kalbėtis nei viską išlieti raštu. Juk tam ir skirtas popierius su pieštuku rašymui. Keista? Jau aštuonis metus rašau dienoraštį ir, žinai, tik todėl aš dar neišprotėjau....Kas gi daugiau mane suprastų ir išklausytų?
Taip turėjo nutikti. Mes abu žinojom, kad kažkada tai atsitiks, bet tikrai nesitikėjom, kad taip greitai. Giliai širdyje troškau, kad taip neatsitiktų niekada, bet toks jau tas gyvenimas. Niekada negali būti taip kaip tu nori. Prisipažinsiu, man tikrai buvo skaudu. Buvau liūdna ir nusiminus, tikrai jaučiausi blogai, bet niekam to nesakiau. Nebenorėjau ilgiau liūdėti, mąstyti ir spręsti ką reikėjo daryti kitaip. Aš nusprendžiau, kad negaliu pasinerti į gilų liūdesį ir verkti dėl to, kad praradau nuostabiausią žmogų pasaulyje. Žinai, kodėl nenorėjau? Ogi todėl, kad tu tikrai nebuvai pats nuostabiausias žmogus pasaulyje. Meilė mane apakino ir aš patikėjau tavo gražiais žodžiais. Bet kiek iš tiesų juose buvo tiesos? Dabar manau, kad beveik nebuvo. Tai aš dažnai manydavau, kad tavęs nemyliu ir, kad tai daugiau nebegali tęstis, o tu tuo metu mane suviliojai savo meilės pažadais. Tačiau tu, tas dėl kurio meilės aš tikrai neabejojau, sugebėjai mane mesti tik dėl labai menkos priežasties. Tavyje kažkas pasikeitė, staiga tu tapai visai kitu žmogumi. Tikrai nesuprantu kas tavyje pasikeitė. Tu nebe tas pats Aurimas, kurį aš pažinojau ir juo labiau ne tas, kurį pamilau. Sakyk ką nori, bet taip jau yra.
Tikėjau tavo begaline meile ir įsivaizdavau, kad mes kartu būsim amžinai. Jaučiau, mačiau, žinojau, kad tu myli nuoširdžiai ir iš tikrųjų. Turbūt klydau....
Ir galiausiai, prisipažinsiu tau vieną dalyką: aš tau melavau. Taip, aš tau melavau. Tada, kai tu paklausei ar aš nepykstu, kad tu mane metei. Aurimai, tai buvo pats kvailiausias klausimas kokį aš esu girdėjus. Aš pykau, labai pykau, buvau sugniuždyta ir liūdna, bet nusprendžiau, kad tau geriau to nežinoti. Ir tada aš tau pamelavau, pasakiau, kad nepykstu. Deja, pykau ir turbūt vis dar pykstu, nes manau, kad mano nebendravimas buvo tik pretekstas tau su manim išsiskirti. Nežinau kodėl, bet manau, kad yra dar kažkas, kažkas svarbesnio negu bendravimas. Gal aš ir klystu, bet juk dauguma moterų turi šeštajį jausmą..Taigi..
Ačiū tau už tuos kelis mėnesius kartu. Nors nežinau ar jie buvo patys laimingiausi mano gyvenime. Gal geriau nenagrinėsiu šio klausimo, nes atsakymas mums abiems gali būti per daug skaudus.
Dabar aš vėl myliu. Įdomu ką? Myliu gyvenimą, šeimą, draugus ir viską kas yra aplink mane. Tik dabar supratau koks tas pasaulis gražus. Supratau, kad pasaulis nėra vien juodas tunelis pilnas blogio. Buvau per daug prislėgta, kad pamatyčiau šviesą ir man nereikėjo jokių rožinių akinių. Aš tiesiog nusimečiau juodus akinius ir pagaliau pamačiau saulės šviesą. Nuo šiol aš vėl linksma, paprasta, laiminga mergaitė, kuri nenori būti rimta, nuo kažkieno priklausoma ir kažkam įsipareigojus. Tik dabar aš pradėjau gyventi, tik dabar pradėjau tikėti stebuklais, norų išsipildymais, tik dabar išmokau mylėti save ir gyvenimą, tik dabar supratau, ką reiškia būti laimingiausiu žmogumi žemėje. Ir tam nereikia bučinių, apkabinimų ir išgalvotos meilės, tam užtenka šypsenos, nuoširdumo ir geros sielos. Taigi, manau, kad dabar turėtum juoktis ir sakyti, kad esu visiškai pačiuožus. Ir žinai, ką? Tu esi teisus taip manydamas. Žinau, jaučiu, kad esu kitokia, šiek tiek priplaukus ir, kaip jau sakiau, skraidanti ne šiame pasaulyje. Tokia jau aš esu. Deja, tokios manęs tu nespėjai pažinti, o gal net ir nebūtum spėjęs, nes tam reikia ilgų metų. Tikiuosi, kad kada nors sutiksiu žmogų, kuris perpras mane ir mano jausmus ir galės atsakyti į daugybę mane kankinančių klausimų. O dabar aš tik norėčiau tau pasakyti, kad mylėjau tave tol, kol tu pradėjai mane spausti, kažkur skubėti ir per dažnai kalbėti apie tai ką darė tavo draugai. Taip, iki tol aš tave tikrai mylėjau. Ir nemeluosiu, sakydama, kad tu buvai mano pirmoji meilė. Meilė, kuri sugriuvo per anksti. Siūlyčiau tau paklausyti šių dainų: Pikaso Ką reiškia mylėti ir Vanessa Hudgens When there was me and you. Tik paklausęs jų, išsivertęs angliškos dainos žodžius, tu suprasi kaip aš jaučiausi tada, kai tu mane palikai. O paklausęs šios dainos: Eglė Jurgaitytė Laiminga diena suprasi kaip aš jaučiuosi dabar.
Visą šitą ilgos istorijos santrauką aš užbaigsiu vienu sakiniu:
Aš mylėjau ne savo klasioką Aurimą, o tą žmogų, su kuriuo susirašinėdavau per Skype. |