 Naujausi: Meilės Svajos
Nesvarbu ką myli, svarbiausia, jog myli. Beveik kiekvienas iš mūsų turi savo meilės istoriją. Kartais ji laiminga, kartais skaudi... Ar nenori ja pasidalinti su visais? Mes džiaugsimės arba liūdėsime kartu su Tavimi, o Tu turėsi savo meilės prisiminimą internete :) Papasakok savąją istoriją | Populiariausios istorijos | Abėcėlinis sąrašas
Meilė, meilė ir dar karta meilė... Sveiki, norėčiau papasakoti jums savo meilės istoriją. Nežinau nuo ko pradėti, ji dar tikiuosi nepasibaigus, bet... Viskas prasidėjo maždaug lygiai prieš metus, 2009-ųjų metų Lapkričio mėnesį, kai atrodytų eilinę dieną ėjau su draugu iš mokyklos namo, ir žengiant per išėjimo duris atsisukęs atgal ant mokyklos laiptų pamačiau nerealiai, nerealiai gražią... Net nejaučiau, kaip garsiai sušaukiau "kokia graži merga..."... Ji išgirdusi, eidama su drauge nusišypsojo. Tuo metu atrodė kad į mane būtų trenkęs žaibas. Negalėjau nustoti apie ją galvoti, nors mačiau ją pirmą kartą. Apie kelias savaites jos ieškojau įvairiuose pažinčių puslapiuose, tačiau nesėkmingai. Porą kartų jau galvojau prieisiu prie tos dailios panelės... Bet neišdrįsdavau... Ir vieną rudens vakarą netikėtai ją radau viename pažinčių portale. Džiaugiausi, buvau laimingas, ir pagaliau parašiau jai. Jaučiau širdimi, kad turiu jai parašyti. Pradėjom bendravimą, ji atrodė miela, linksma, "prikolna" panelė. Pirmą kartą paprašius numerio gavau neigiamą atsakymą, paprašius iškart antrąjį kartą sužinojau, jog ji turi vaikiną... Tai buvo siaubinga žinia, kuri tikrai kirto mane. Tačiau nepasidaviau, prašiau numerio pabendravimui. Ir jį gavau, tačiau su žinute, kad nedėk vilčių. Neklausiau jos ir dėjau viltis. Pabendravome kurį laiką, tačiau iš bendravimo jaučiau, kad ji turi vaikiną, man tai nedavė ramybės. Baigėme bendravimą. Tačiau po kelių savaičių pamačiau, jog ji išsiskyrė su savo vaikinu. Visą tą laiką galvojau apie ją, ir kai pamačiau, kad jie išsiskyrė pasakiau sau, kad turiu pabandyti. Tokios gražios panelės, prisiekiu, dar nebuvau regėjęs, nors ir sau daug šansų nedaviau. Pradėjome bendrauti, viskas buvo šaunu, po truputį pradėjome vienas kitą pažinti. Puikiai prisimenu iki šiol visus susirašynėjimus... Ir pirmąjį teleono ekrane pamatyta ";*" iš jos... Tai buvo nuostabu. Taip gavosi, kad ant nosies buvo nauji metai, ji truputį buvo nusivylusi vaikinais, tad man lyg ir rodė, kad greitai nieko nebus. Tačiau mes kartu šventėme naujus metus pas jos draugę. Viskas buvo nuostabu, tas akimirkas prisiminsiu visą savo gyvenimą, kiekvieną lietimą... Ir, lygiai 2010-ųjų metų Sausio 1d. 00:00val. mes pirmąjį kartą pasibučiavome. Poto vėl ir vėl... Buvome abu laimingi, apsvaigę nuo laimės (ir trupučio alkoholio)... Viskas buvo kaip sapne... Prisipažinsiu, ji man buvo pirmoji rimta mergina. Savo draugystę pradėjome lygiai įžengus į 2010 metus. Tai buvo mano svajonė. Tačiau ne viskas buvo taip puiku. Likus keliom dienom iki Kalėdų (tuomet dar nedraudavome, tačiau viską abu lyg ir suvokėme, kad esam vienas kitam skirti) aš ir ji sužinojo, kad po naujų metų ji kartu su savo šeima išvažiuoja gyvent į užsienį, už 2000 km... Daugelis būtų nutraukę bendravimą ir viskas. Tik ne mes. Man tai buvo toks stiprus smūgis, kad net nežinojau ką galvot. Aš iš tiesų isivaizdavau mūsų ateitį kartu, man tai buvo pirmą kartą gyvenime. Tačiau mes nenutraukėme bendravimo, po velnių, mes vienas kitam skirti! Nežinojau kas bus, kaip viskas toliau, su ja nuostabiai leisdavau laiką, visas paskutines dienas leidome kartu, kartu buvome iki jos išvažiavimo į Vilniaus oro uostą. Paskutinį kartą atsisveikinant man plyšo širdis, verkiau, tačiau stengiausi kiek įmanomą laikytis... Paskutiniai mano žodžiai jai buvo kad ją labai myliu. Tikrai ją labai mylėjau, myliu ir mylėsiu... Ji išskrido. Tikėjausi stebuklų, sapnuodavau ją šalia, kad ji gryžo, kad ji su manim. Ir tikrai šventai tikėjau, kad gal po kelių dienų ji man parašys, kad gryžta į Lietuvą. Nepaisant atstumo, mūsų meilė įveikė atstumą. Nežinioje gyvenom 4 mėnesius. Bendravome, buvo pykčių, nesutarimų, tačiau likome kartu. Ji tikrai mane myli. Myli labai, taip kaip aš ją. Praėjus 4 mėnesiam (Ji išskrido žiemą, vasarį) mes susitikome! Aš skridau pas ją. Tėvų stipriai prašiau leidimo leist skrist, sakiąu jog myliu ją, ir jie leido skristi, davė man pinigų ant kelionės, nes savų pinigų neturėjau. Nusipirkau bilietą, ir skridau meilės vedinas pas savo žmogų. Kai po 4 mėnesių nežinios susitikome, buvau šoke, netikėjau, kad tai ji, jaučiausi kaip sapne, buvo keista ją liesti, apkabinti, tačiau buvau neapsakomai laimingas. Kartu pas ją praleidau geriausią savo mėnesį gyvenime. Atsisveikinas bus sunkus... Kaupėsi ašaros, tačiau laikiausi. Ji verkė. Sunkiausia buvo žiūrėt į ją verkiančią. Iš jos sau paimčiau visą jos skausmą, kad tik jai geriau būtų... Gryžus verkiau, nemiela man Lietuva buvo be jos, nenorėjau čia būt, vienas, kentėjau, tačiau žinojau, kad po mėnesio būsim kartu, kai ji atskris pas mane 2 savaitėm. Dienos slinko lėtai. Labai lėtai. Tačiau atėjo ta diena, kada važiavau ją pasitikt į oro uostą. Ir vėl pamačiau tą sypšeną, ta veidelį, kurį taip MYLIU. Pajaučiau jos lūpų skonį. Puikiai leidome laiką kartu, džiaugėmes vienas kitu. Buvom laimingi. Tačiau vėl atėjo laikas atsisveikint... Nesąmonė, tas laikas kurį buvom kartu prabėgo tarsi viena akimirka. Atrodė tai buvo ilgas sapnas. Ji vėl buvo už kelių tūkstančių kilometrų... Tačiau pavyko nusipirkti bilietą ant rudens atostogų, bei vėl skridau pas ją. Aš negaliu be jos, tikrai negaliu... Ir mes vėl susitikome, džiaugemės, juokavome, liūdėjome, mylėjome vienas kitą kartų. Bet... Vėl atėjo tą sumauta atsisveikinimo minutė... Vėl nutolome vienas nuo kito, tačiau širdelės plaka kartu... Tačiau, meilė ne visada būna saldi ir skani... Meilę prilyginčiau rožei: labai graži, kvapni, tačiau karts nuo karto įduria su spygliukais... Mes susipykome... Iki šiol... Jau dvi dienas susipykę esame, tačiau man atrodo jog mėnesis... Negaliu be jos. Be jos kaip be rankų, kaip be jausmų. Gaila, jog panelė mano, jog galėjau ją išduoti... Prisiekiu, niekada jos neišdaviau ir neišduosiu. Juk ji man davė tiek daug... Aš ją labai myliu, tačiau nežinau kas jos galvoje dabar, ji man neatrašo, ignoruoja, ir aš bijau, kad ją prarasiu, o to negalėjau pakelti... Tikiuosi, jog ši mano meilės istorija bus su gera pabaiga... Ačiū... |