Naujausi:

Myliu !
     Rima >>>

Myliu !
     LIGITA >>>


Atsitiktiniai:

Myliu inga!
     Audrius >>>

Myliu tomuka!
     Gintare >>>


Populiariausi:

Myliu Ahmeda!
     Meile >>>

Myliu !
     Rima >>>

Visi | Paskelbk!





Beveik kiekvienas iš mūsų turi savo meilės istoriją. Kartais ji laiminga, kartais skaudi... Ar nenori ja pasidalinti su visais? Mes džiaugsimės arba liūdėsime kartu su Tavimi, o Tu turėsi savo meilės prisiminimą internete :)

Papasakok savąją istoriją | Populiariausios istorijos | Abėcėlinis sąrašas


Vieno likimo istorija

Kai dar buvau labai jauna, mažai mačiusi pirmakursė, tiksliau, dar vasarą prieš pirmą kursą, mano likimą pasivijo vienas žavus jaunikaitis. Rodos, pats likimas mus suvedė tą vakarą, kurį turėjau praleisti namuose. Tačiau kažkokia nepaaiškinama jėga mane stūmė išeiti į miestą. Nežinau, kodėl aš tą vakarą išėjau ir kodėl sutikau jį. Nežinau, kokia prasmė man buvo jį pažinti, tiksliau, tuomet nežinojau. Bet tai aš vadinu likimu.
Jis priėjo prie manęs viename bare, kuriame vėliau mes dažnai netyčia susitikdavom. Nepasakė nei savo vardo, o aš nepasakiau savojo, tačiau vos jį pamačius pajutau kažkokį nepaaiškinamą ryšį. Mes galima sakyti, taip nieko ir nepakalbėjom. Aš išėjau, bet visą naktį galvojau apie jį. Nusprendžiau jį susirasti. Tiesa, jis spėjo pasakyti, kur studijuoja, sunku nebuvo. Kitą rytą jis man parašė, stebėjosi, kaip aš jį radau. Ir prašnekėjome tuomet visą dieną, nepajutau, kaip prabėgo laikas. Nepajutau, kaip prabėgo ir kitos ateinančios naktys, kuomet su juo bendravome. Vis tik vieną dieną viskas baigėsi, netikėtai. Jis man neberašė, o, žinoma, pati jam taip pat nerašiau. Atėjo ruduo, aš pradėjau bendrauti su kitais vaikinais, tačiau visad širdyje jaučiau, kad jo nepamiršau. Būdama su kitais vaikinais vis žvalgydavausi jo veido. Aš parašiau jam laišką, buvau žadėjusi, todėl kai kartą netyčia susitikome, jis man pasakė savo adresą. to adreso nepamiršau niekad. Vis eidavau pro jo namą, tikėdamasi jį sutikti, ar bent pajausti, kad jis šalia. Tačiau buvau pernelyg drovi, kad imčiausi ko nors daugiau. Ir štai jis vėl man pradėjo rašyti, kai su vienu vaikinu pradėjau rimčiau bendrauti. Vėl atgavau viltį, nebegalėjau būti su esamu berniuku, palikau jį, nors jis buvo beprotiškai mane įsimylėjęs, tačiau nusprendžiau jo neskaudinti. Vis tik po kelių dienų bendravimas su tuo žaviu vaikinu vėl baigėsi, viskas grįžo į senas vėžes. Aš vėl liūdėjau, kaltinau karmą, kad jei aš įskaudinau vieną žmogų, mane įskaudino jis. Už viską reikia mokėti. Praėjo Kalėdos, per Kalėdas mes vėl matėmės, bet tik žvalgėmės vienas į kitą ir net nepasisveikinome. Po kelių savaičių jis ištynė mane iš savo kontaktų. Tą akimirką prasmegau į begalybę, niūrią skausmo tuštumą. Vėliau susitaikiau su tuo, nors vis vien negalėjau suvokti, kodėl? Jo žodžiai prieštaravo jo veiksmams. Taigi... Kai viskas manyje aprimo, likimas vėl mus suvedė. Toje pačioje vietoje, kur pirmą kartą susitikom. Jis vis sekiojo man iš paskos, bet neužkalbino. Galiausiai tai padarė. Net juokinga prisiminti, kokiu kvaileliu jis iš pradžių apsimetė, esą, nepažįsta manęs, pasiteiravo vardo, nors jį puikiai žinojo. Aš buvau įsižeidusi, dėl visko, nors tuo pačiu ir tryškau iš laimės. Galiausiai supratęs, kad jaučiuosi nepatogiai, jis tapo nuoširdus, toks, kokį aš jį prisiminiau. Jis paklausė, ar tikrai manau, jog tavęs aš neprisimenu? Neprisimenu to laiško, kurį man parašei? Tu esi pirmasis žmogus, iš kurio gavau laišką ir tai buvo tikrai nuostabu, tikrai, labai. Vėl jo nebesupratau. Niekada jo iki galo neperpratau, nors paprastai man tai sekasi gerai. Mes vėl išsiskyrėm. Tai buvo paskutinis kartas, kai aš jį mačiau.
Iki vieno karto, po 4 metų.
Vėlyvą pavasarį, kai alyvų kvapas dar glostė širdį, ieškojau architekto namui suprojektuoti. Staiga tarytum trenkė žaibas. Išvydau jo pavardę, vardą... Taip, jis buvo architektas, aš tai žinojau. Nė nenutuokiau, ar jis turi šeimą. Aš neturėjau nieko, iki to laiko nesugebėjau nieko pamilti. Vis dar jį mylėjau. Nusprendžiau, kad tai pats likimas mane su juo vis suveda. Aš paskambinau jam. Pagaliau sužinojau jo numerį! Balsas... Nutirpau jį išgirdusi, jis buvo toks pat seksualus kaip ir tuomet. Susitarėm dėl susitikimo, jis dar nežinojo, su kuo susitinka. Pasiūliau susitikti ten pat, kur pirmą kartą jį pamačiau. Visa drebėjau, kaip per pirmą pasimatymą. Laukiau jo pusvalandį, ir jis pagaliau atėjo... Dieve... Tai buvo tai, ko laukiau ketverius metus ir apie ką svajojau. Pažinau jo žvilgsnį, jis sutriko. Matyt, prisiminė mane, nors nebuvau dėl to tikra. Pažiūrėjau, ar nėra žiedo ant rankos - jo nebuvo. Apie asmeniškumus iš pradžių daug nekalbėjome, dar nei vienas neprasitarėm apie seną pažintį. Tiesa, tą dieną, prieš daugiau nei 4 metus, kai mes susipažinom, mums bekalbant jis nuėjo į parduotuvę ir čekis išmušo 7.77, jis prasitarė, kad galbūt likimas jam žada ką nors gero, o kai dar geriau vienas kitą pažinom, jis pasakė, kad kas žino, galbūt tas 777 kur gavau iš tiesų kažką reiškė. Taigi, pokalbio gale aš jo paklausiau: Ar vis dar manai, kad tas 777 iš tiesų ką nors reiškė? Tuomet mes pirmą kartą pasibučiavom. Atsakymas buvo aiškus. Jis nepamiršo manęs, kaip ir aš nepamiršau jo. Mes buvom vienas kitam skirti, likimas mus vis vien suvedė. Likimas... Tai toks nuostabus dalykas, jei pastebi jo siunčiamus ženklus.
Jis pastatė tą namą, tiksliau suprojektavo jį. Sėdėdama jame niekada nepamirštu, kad būtent jis mus suvedė vėl. Tas namas tapo tarsi paminklas, kuriame taip gera gyventi, nes, rodos, visos tos sienos alsuoja meile. Meile, kuriai pavaldus buvo net likimas.

likimas777

Papasakota: 2014-04-24 22:19. Perskaityta: 3264 kartų.

Nuolatinis šios istorijos adresas: http://www.svajos.com/stories.php?code=EB107WQHBXX28L

Jei manai, kad šios istorijos čia neturėtų būti pranešk mums.
Istorijos autoriaus IP užfiksuotas.

Puslapiai: 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | 32 | 33 | 34 | 35 | 36 | 37 | 38 | 39 | 40 | 41 | 42 | 43 | 44 | 45 | 46 | 47 | 48 | 49 | 50 | 51 | 52 | 53 | 54 | 55 | 56 | 57 | 58 | 59 | 60 | 61 | 62 | 63 | 64 | 65 | 66 | 67 | 68 | 69 | 70 | 71 | 72 | 73 | 74 | 75 | 76 | 77 | 78 | 79 | 80 | 81 | 82 | 83 | 84 | 85 | 86 | 87 | 88 | 89 | 90 | 91 | 92 | 93 | 94 | 95 | 96 | 97 | 98 | 99 | 100 | 101 | 102 | 103 | 104 | 105 | 106 | 107 | 108 | 109 | 110 | 111 | 112 | 113 | 114 | 115 | 116 | 117 | 118 | 119 | 120 | 121 | 122 | 123 | 124 | 125 | 126 | 127 | 128 | 129 | 130 | 131 | 132 | 133 | 134 | 135 | 136 | 137 | 138 | 139 | 140 | 141 | 142 | 143 | 144 | 145 | 146 | 147 | 148 | 149 | 150 | 151 | 152 | 153 | 154 | 155 | 156 | 157 | 158 | 159 | 160 | 161 | 162 | 163 | 164 | 165 | 166 | 167 | 168 | 169 | 170 | 171 | 172 | 173 | 174 | 175 | 176 | 177 | 178 | 179 | 180 | 181 | 182 | 183 | 184 | 185 | 186 | 187 | 188 | 189 | 190 | 191 | 192 | 193 | 194 | 195 | 196 | 197 | 198 | 199 | 200 | 201 | 202 | 203 | 204 | 205 | 206 | 207 | 208 | 209 | 210 | 211 | 212 | 213 | 214 | 215 | 216 | 217 | 218 | 219 | 220 | 221 | 222 | 223 | 224 | 225 | 226 | 227 | 228 | 229 | 230 | 231 | 232 | 233 | 234 | 235 | 236 | 237 | 238 | 239 | 240 | 241 | 242 | 243 | 244 | 245 | 246 | 247 | 248 | 249 | 250 | 251 | 252 | 253 | 254 | 255 | 256 | 257 | 258 | 259 | 260 | 261 | 262 | 263 | 264 | 265 | 266 | 267 | 268 | 269 | 270 | 271 | 272 | 273 | 274 | 275 | 276 | 277 | 278 | 279 | 280 | 281 | 282 | 283 | 284 | 285 | 286 | 287 | 288 | 289 | 290 | 291 | 292 | 293 | 294 | 295 | 296 | 297 | 298 |