Meilės tostai
Tave, Tave, Tave kaip saulę, Tave kaip žiedą iš laukų
Nešuos širdy aš per pasaulį, nešuos pavasario taku.
Kiekvienas žydintis berželis, palaukės kvepianti gėlė.
Man kužda visą mano kelią: "Eini gyvent, eini mylėt".
Einu, žiūriu į tavo veidą, į tavo spindinčias akis -
Mums saulė teka, saulė leidžias. Mums dieną atneša naktis.
Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drože lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdeles nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
-Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos... Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinejęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdele nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kuri esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!
Čia įsikūrus meilės atstovybė
Su mandagiu, ramiu diplomatu.
Ak, rūmai! Bet kieno jie nuosavybė?
Visų valstybių ir visų tautų...
Išgerkime kad atsidurtume tuose rūmuose kartu
Dar stipriau nei iškilminga priesaika
Tegu sujungia Jus ištikimybė.
Tegu meilė neiškeičiama išlieka
Ne metus, o svaigią amžinybę!
Tai daro paukščiai ir bitės. Net ir dresuotos blusytės. Padarom ir mes - įsimylim.
Kartą vienas turtingas karalius turėjo gražuolę dukrą. Jis uždarė ją j aukštą aukštą bokštą ir tarė visiems, jog tas drąsuolis, kuris pajėgs užkopti j šį bokštą, galės vesti gražuolę dukrą ir dar gaus gerą priedą - pusę karalystės. Na, o to drąsuolio, kuris nepajėgs įveikti bokšto, lauks žiauri bausmė - jis bus nustumtas bedugnėn. Ir šati atsirado pirmasis drąsuolis. Kopė, kopė į bokštą, bet įkopti nepavyko. Ir jis buvo nustumtas bedugnėn. Tas pats atsitiko ir antrajam drąsuoliui. Ir tik trečiajam jaunuoliui pavyko įkopti į bokštą. Ir ką gi - karalius duotą žodį tęsėjo. Jis tarė drąsuoliui: Imk į žmonas mano dukrą ir dar gausi pusę mano karalystės". Bet jaunuolis atšovė: Nieko man nereikia. Nustumkite mane bedugnėn.
- Kodėl? - nejuokais nustebo karalius.
- Dėl kompanijos aniems dviems! - atsakė jaunuolis.
Tad išgerkim šią taurę už kompaniją!
Puslapiai: 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |