Naujausi:

Myliu Ahmeda!
     Meile >>>

Myliu Gintare!
     Edvinas >>>


Atsitiktiniai:

Myliu jevgeniju!
     daiva >>>

Myliu Deividą!
     Elvyra >>>


Populiariausi:

Myliu Ahmeda!
     Meile >>>

Myliu Gintare!
     Edvinas >>>

Visi | Paskelbk!





Meilės tostai

Kartą vienas džigitas įsimylėjo merginą ir nutarė vesti ją. Tada jis atėjo pas tėvą, kuris susimąstęs sėdėjo ant dykumų smėlio ir kažką braižė lazdele. - Tėve, aš sutikau puikią merginą ir norėčiau ją vesti,- tarė džigitas tėvui. Tėvas vis tylėjo, o savąja lazdele ant smėlio nubraižė nulį. - Tėve, ji puiki šeimininkė, - mylimosios privalumus toliau vardino džigitas. Tylėdamas tėvas smėlyje nubraižė dar vieną nulį. - Tėve, ji nepaprastai graži! - metė paskutinį kirtį džigitas. Tėvas vis tylėjo, o ant smėlio atsirado dar vienas nulis. Pagaliau neiškentęs džigitas piktai šūktelėjo: - Bet, tėve, mes mylime vienas kitą! Ir išmintingasis džigito tėvas trijų nulių priekyje nupiešė vienetą! Tad išgerkim šią taurę už meilę, kuri visas kitas žmogaus vertybes gali padidinti tūkstantį kartų!


Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
- Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą "šeimyninė laimė". Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.


- Man atrodo, - pasakė viena dama; - kad vedybos - tai miražas dykumoje... Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris,


Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
- Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį.. Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
- Aišku, pone mokytojau,-atsakė mokinys, - tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!


Princas pamilo princesę. Karalius, kaip meiles ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį. Princas nužudęs motina ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių. Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė: - Ar neužsigavai, sūnau? Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.


Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
- Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, - pasakė jaunikaitis.
-Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! ? paneigė piršlys.
- Aš ją mačiau. Mergina - žvaira...
- Tai ir gerai... Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
- Ji neužauga.
- Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams.
- Bet juk jos viena koja trumpesne.
- Taciau užtat kita ilgesne.
- žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio...
- Vaikine! - supyko piršlys. - Tu nori, kad ji neturėtu ne mažiausio trūkumėlio?!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!


Puslapiai: 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |