Naujausi:

Myliu !
     Rima >>>

Myliu !
     LIGITA >>>


Atsitiktiniai:

Myliu arturas!
     jurgita >>>

Myliu Dainiu!
     Jurgita >>>


Populiariausi:

Myliu Ahmeda!
     Meile >>>

Myliu !
     Rima >>>

Visi | Paskelbk!





Beveik kiekvienas iš mūsų turi savo meilės istoriją. Kartais ji laiminga, kartais skaudi... Ar nenori ja pasidalinti su visais? Mes džiaugsimės arba liūdėsime kartu su Tavimi, o Tu turėsi savo meilės prisiminimą internete :)

Papasakok savąją istoriją | Populiariausios istorijos | Abėcėlinis sąrašas


Meilė yra nuostabus dalykas, bet ja reik patyrti iš širdies...

Meilė yra nuostabus dalykas, bet ja reik patyrti iš širdies. Aš ja tikrai patyriau iš širdies, bet man jį nebuvo tokia nuostabi. Aišku tai neabėjotinai geras pojutis, bet kai dėl vaikino plyšta širdis, nebuna taip gera kaip atrodo...
Nežinau nuo ko pradėti. Hmm... Bėja man 13 metų aš neturiu geriausios draugės. Tiesiog turiu daug gerų draugių. Ir manau pradėsiu pasakoti nuo to kaip mes susipažinom. Tai nebuvo realu.
Viena vasaros diena nakvojau pas draugę ir mes sugalvojom paskambinti mano senam vaikystės draugui. Jam 16 metų.
Mes jam skambinom. Iš pradžių jis nekėlė, bet kadangi mes įkiriai skambinom po kiek laiko jis pakėlė ragelį. Mes kalbejomes ir aš ssupratau, kad jis buvo girtas. Aišku jis ėjo ne vienas, o su draugu. Mes žinoma su drauge visko išklausinėjom apie jo draugą. Jam buvo 13 metų kaip ir man. Jis iš Kauno. Žinoma mes norėjom daugiau apie jį sužinot, bet kadangi nebuvo kaip tai mes paprašėm jo numerio... Ir tada paskambinom jam. Aš kai išgirdau jo balsą, pajutau kažka gero. Niekda nebuvau taip jautusis. Bet daug nekreipus į tai dėmesio kalbėjau su juo. Buvo visai įdomu daug prisijuokėm su drauge, nes jie buvo visiškai girti. Sakė neėjo namo,o šliaužė. Aišku kai grįžo jie namo nuėjo miegot, o mes su drauge dar net nesiruošėm tad žaidėm įvairiūs žaidimus, o aš niekaip negalėjau nustot apie jį galvoti... Jau buvo vėlu tad draugės tėvai liepė eit miegot. Taigi mes taip ir padarėm. Kita dieną, mes jiems skambinom iš pačio ryto, bet mano senas draugas čj net negirdėjo, kad skamba jo ragelis. Tada mes pradėjom skambinti tam kitam... Aišku jis pakėlė, bet neturėjo visiškai nuotaikos kalbėti. Bet jis nepadėdavo ragelio, o jei padėdavo mes vėl skamindavom. Ir taip praleisdavom daug dienų. Skambindavom jiems ir kalbėdavom visokias nesamones. Man vakarais budavo labai nuobodu tad aš vis parašydavau jam. Jis ne visada atrašydavo, bet kai atrašydavo aš jausdavausi labai gerai... Po keliu dienų aš jo išklausynėjau visko kas man rūpėjo. Sužinojau tiek kiek man reikėjo... Vieną vakrą kai draugės tėvai dirbo ir žinoma aš pas ja nakvojau mes jiems skambinom, bet jie su mumis nekalbėjo... Kadangi nebuvo ką veikti tai aš per telį sedėjau facebook-e ir radau tokį įdomu eilėrašti. Aš tą eilėrašti truputi perkuriau ir nusiunčiau tam senam drauguj. Jis ant manęs užpyko ir aiškino, kad aš ankščiau tokią nebuvau. Ir kai būnų su tą drauge aš nebūnų savimi. Ir dar jinai pridarė tokių nesamonių dėl kurių susipykau su pusbroliu. Nu krč ten tokia velniava gavosi. Visa naktį atsiprašynėjau to draugo, bet jis man neatrašė iš ryto vėl jam nusiunčiau begalė sms žinučių, bet ataskymo nesulaukiau. Tada jis man skambino, bet aš nekėliau, nes negalėjau apie viską kalbėtis prie draugės. Paskuj jis žinoma man atleido. Man jau išriktųjų buvo nusibodusios tos nesamonės kurias darė tą draugė. Kai grįžau namo pandžiau atsiprašyti pusbrolio. Aš man verkdama skambindavau, bet jis mane pasiusdavo. Ir tada nusprendžiau, kad nebeverta daugiau draugauti su ta drauge jeigu galima ja taip vadinti. aš jai parašiau, kad daugiau nebegalim buti draugėm. Žianu, kad jai bivo skaudu, bet man ir nebuvo lengva priimti tokį sprendimą. Bet taip buvo geriau. Aš kokią savaitę liūdėjau budavo nuobodu. Vis galvodavau apie ta drauge. Bet vėliau aš ją pamiršau.
Po kiek laiko reikėjo keliom dienom išvažiuoti iš namų, nes vyko remontas. Mes su mama bei broliu ir sese nutarėm iš pradžiu važiuoti į Vilniu pas močiutę, bet jau kai buvo laikas išvažiuoti mama nusprendė, kad važiuosim pas jos drauge į kaimą. Kelionė buvo labai ilga ir nuobodi. Ačiū Dievui, kad bent jau turėjau telefona ir galėjau susirašynėti su draugais. Kai jau buvome vietoj aš iš karto nubėgau į lovą. Žinoma aš joje negulėjau tiesiog atsisėdau ir rašiau į sąsiuvinį istoriją. Tarp kitko mamos draugė buvo mano seno draugo teta. Tad tas draugas vakare atvažiavo į kaimą. Žinoma visi jie vakare gėrė, o man buvi nuobodu. Aš susirašynėjau su juo. Jam pasakojau viską ką jie veikė. Sakiau, kad man nuobodu ir, kad nėr kas veikt. Jis mane prajuokindavo su savo nerealiais pasiūlimais... Atėjus kitai dienai mamai teko išvažiuoti, nes jos tėtis buvo prie mirties. O aš likau su draugu ir jo pusesere. Aišku man nebuvo įdomu... Tą pačią dieną kai išvažiavo mama, mes nieko neveikėm. Aš tiksliai visko jau nebepamenu, bet man rodos, kad kitą dieną mes ėjome prie Nemuno. Kelias buvo tolimas, bet nebuvo labai nuobodu. Prie Nemuno nebuvome ilgai, nes laukė tolimas kelias atgal. Kai grįžome. Draugas su puske nusprendė nuvarti į miestą aišku teko man eiti kartu su jais. Mieste iš pradžiu nebuvo įdomu. Sedėjom prie ligoninės ir šnekėjom. Tada priėjo kaip supratau draugopusesrės draugai ir pakvietė eiti kartu į pavesinę išgerti. Žinoma ji taip ir padarė. Man buvo žiaurei nuobodu... Skambindavo mama ir klausdavo kaip sekas. Žinoma aš jai meluodavau, kad man viskas gerai,kad linksma ir panašiai. Tada mano draugas išvažiavo su kitais draugais, net nežinau kur ir palikomane su savo puske. Sedėjom ten gan ilgai ir nuobodžiai. Ir tada nuėjom iki parduotuvės... Jinai nupirko valgyt. Ir pradėjom eiti link namų, nors ir kaip mane įkalbinėjo likti, bet aš prieštaravau, nes visiškai nenorėjau pas kažkokį nepažįstu likt, bet kaip jus galvojat? Daėjom iki sankrižos ir jinai toliau nebeėjo ir sakė, kad lužta jos kojos :DDD. Taigi teko eiti atgal. Nuėjome iki tos parduotuvės jinai nusipirko sau dar alaus, o man žinoma nieko... Mes prie tos parduotuvės sedėjom ilgai, o aš visa laika susirašynėjau su juo ir klasioku. Aš jam rašiau kaip man šalt, nes buavau su maikute ir bridžais... O jis man atrašydavo, kad ryt atvažiuos ir nebebus man šalta. Kad šiltai mane apkabins, Nuo tu sms man pasidarydavo geriau. Mes tada susirašynėdavom apie daug ką. Ir buvo labai gera.
Jau aišku jis nuėjo miegot, o mes vis dar dedėjom prie tos parduotuvės. Aš pradėjau jai aiškinti, kad man šašlta ir, kad reik eit kur nors. Ir mes pajudėjom pas kažkokį jos draugą. Jo pravardė buvo Audra :DDD
Nu krč kai pas jį nuėjom rodė krepšinį tai dar pažiūrėjom krepšinį ir tik tada nuėjom miegot. Mane nuvedė pas save į kambarį ir sak, kad jausčiausi kaip namie. Aš taip ir padariau. Įsijungiau kompą įėjau į fb ir panašiai, bet jau buvo vėlu tai nuėjau miegot. Iš ryto atsikėliau su skaudančia galva. Bet iš karto parašiau jam...
Nu nepasakosiu smulkmenu kaip parsiradom namo... Bet kai grįžom draugas jau gulėjo lovoj. Po to jis papasakojo kaip grįžo. Pasakojo kaip laužėsi į namus,nors nieko nebuvo. Žinot kaip nuosavas namas ir ten užsirakyna su spyna, nu tai jis tos spynos nematė ir galvojo, kad mes užsirakynusios iš vidaus. Ir sakė vaikščiojo gal kokį pusvalanfį aplink namą ir baladojosi kol nepamatė, kad kaba spyna... Kiek mes iš to lūžom.
Visą tą dieną tvarkėmės namuose, nes draugo puskes bx.
Man buvo žiaurei nuobodu, nes dar jis neatrašydavo. Ir jis neatvažiavo. Vakare jis man skambino aš pakeliau. Ir ten jis ne vienas kalbėjo. Buvo jo pusbrolis. Ir dar daug nepažįstamų balsų, tad aš padėjau ragelį, bet jie vėl skambino,bet aš nekėliau. Tada gavau sms "Nu pakelk zuiki". Aš jam parašiau, kad atsipystu. Jie ir vėl skambino,bet aš nekeliau. Man buvo labai skaudu... Tada aš kai prirašiau viokių nesamonių jie paskambino mano draugui ir pasakė, kad aš rašau, kad atsipystu ir panašiai, ir jis tokį poker face į mane atsuko ir aš parodžiau jamką jie rašo. Ir po to jis sakė, kad ten jis,o ko pusbrolis rašo. ir aš nežinau kodėl,bet išbėgau į lauką ir pradėjau verkt. Tada aš supratau kas yra meilė. Supratau, kad jį myliu. Ir tas dienas kai buvau kaime aš vis tikėjau, kad jis atvažiuos,bet dėja... Man jau buvo laikas važiuoti namo. ir važiavau su autobusu, bet ne viena, o su draugu. Mes važiavome pro Kauna ir užsukome pas jį. Aš labai bijojau jį pamatyti, nes nebuvau mačius jo nuotraukų, o visi sakė, kad jis negražus. Aš aišku nenorėjau tuom tikėti. Bet kai nuvažiavom pas jį jo nebuvo namuose. Aš apsidžiaugau, bet kartu ir nusivyliau... Grįžus namo aš su juo labai dažnai kalbėdavausi. Į dieną po kelis karus. Ir viena diena aš įsidrasinau ir parašiau jam klausdama ką jis man jaučiau, jis parašė, kad aš jam patinku. Man buvo skaudu, nes aš ji myliu, bet po to sugalvojau jam parašyti: "Tu rašei, kad aštau patinku, bet tai nėra jausmai. Pasakyk ką man jauti". Po kiek laiko jis man parašė: "Meilė, o tu?"
Aš jam parašiau,kad paskambintu kai galės. Ir ta diena aš jam nepasakiau, kad jį myliu, nes kažko bijojau. Jis manęs paklausdavo, o aš vis išsisukdavau, bet kitą diena vėlai vakare aš jam paskambinau ir pasakiau. Pasakiau jam, kad jį myliu... Man buvo taip gera. Aš tiesiog lydžiausi iš vidaus. Mes su juo ir toliau bendravom jis mane pradėjo vadinti mažute... Bet jis man nesiūlė draugaut. Ir aš jam viena karta parašiau: "Manęs daug kas klausia kodėęl mes ne drugaujam. Patark ka jiems atsakyti?" O jis parašė: "Tai, kad mes draugaujam" Aš jam rašiau, kad ne, o jis prašė: "Aj krc" Aš jo paklausiau kas yra,o jis parašė: "Ar nori buti mano pora?" Tuo momentu aš buvau tokia laiminga. Bet man nebuvo taip gera kaip tikėjausi. Pasidžiaugiau keleta dienų ir viskas. Man budavo skaudu. Jis niekada pirmas neparašydavo. Dažnai iš vis neatrašydavo. Prieš pat mokykla susitaikiau su ta drauge. Aišku ir vėl prasidėjo tos visos nesamonės. Bet tiesiog nekreipiau į tai dėmesio. Tada jis man pradėjo rodyti daugiau dėmesio, bet tas ilgai netruko. Jau buvo prasidėje mokslo metai, jis beveik neturėjo laiko, nes po pamokų dažniausiai važiuodavo pas mama į darbą ir ten padėdavo. Vieną vakarą mes su drauge išėjom į miestą. Sedėjo ant suoliuko ir buvo žiaurei nuobodu ir aš jam paskambinau. Ir vis atsiliepdavo ne jis, o jo ir mano draugas ir jis vis kartodavo, kad dabar negali kalbėt ir padėdavo ragelį, bet aš vistiek skambindavau, o jis vėl padėdavo, o po keliu kartu atsiliepė jo pusbrolis ir pasiuntė mane nachui. Aš galvojau, kad ten buvo jis, nes jų balsai buvo nerealiai panašus. Likau visiškai be žodžių. Man pradėjo laisvai lietis ašaros... Kadangi man jau buvo metas eiti namo draugė mane truputi palydėjo. Kol ėjom jis man paskambino. Aš paklausiau ko jis nori, o jis atsakė nieko, tada aš jam pasakiau, kad atstotu nuo manęs ir padėja ragelį. Žinau padariau didžiule klaidą, bet man buvo labai skaudu. Grįžus namo užsidariau kambarį ir verkiau. Bet verkiau ne todėl, kad jis tai pasakė, o todėl, kad jis net daugiau neaskambino. Tada aš nusprendžiau jam parašyt sms žinutė. Žinutėje parašiau, kad ištrintumano nr ir pamirštu mane ir, kad jam nebus sunku tai padaryti, o jis man atrašė, kad aš nežinau ką darau. Dar šiek tiek susirašynėjom, jis bandė man pasakyti, kad ne jis ten rašė, bet aš juo netikėjau. Tą dieną galvojau, kad mano gyvenimas sugriūvo. Mokykloj visa diena praverkiau. Ir per viena pamoką gavau nuo jo žinutė, aš jam žinoma atrašiau nors ir kaip norėjau jį ignoruoti,bet aš negalėjau. Mes su juo susirašynėjom gan trumpai, nes nebuvo jokio ryšio bent jau man taio atrodė. Dabar tiksliai nebepamenu, bet man atrodo tą pačia diena jis turėjo atvažiuot, bet dėja. Aš vakare išėjau pasivaikščioti. Nuėjau iki draugės ir paprašiau, kad ji nusileistu. Aš iš jos telefono parašiau jam. Aišku rašiau ne savo vardu, o draugės. Aš jam parašiau, kad daugiau manęs nebeskaudintu ir jei nenori bendraut tegul taip ir pasako, o jei nori tegul paskambina. Tada su rauge sedėjom lauke gal kokių 10 minučių. Ir jis man paskambino. Aš atsisveikinau su drauge nors ir kaip ji to nenorėjo. Aš pakėliau ragelį. Jis manęs klausia ką aš veikiu, o aš atsakiau, kad verkiu nors realybėj aš neverkiau,bet mano širdis tiesiog plyšo iš skausmo. Mes su juo kalbėjom gan ilgai. Ir aš išgirdau klausimą kurio visiškai nesitikėjau. Jis manęspaklausia ar mes vėl kartu. Aš iš pradžiu nežinojau ką jam atsakyt, nes bšk kvailas klausimas. Aš aišku vis dar pykau ir aš jam tai pasakia, o jis paklauisia kodėl aš pykstu,nes jis typo nekaltas, o aš pykau visai ne dėl to, kad galvojau, jog jis mane pasiūntė, aš pykau dėl to, kad jis visa tą laiką nerašė ir neskambino, o jis saė nerašė todėl, kad galvojo, kad aš pykstu. Nežinau man kažkaip buvo keista. Nu ir kas, kad aš pykau. Daugiausiai aš dėl to ir pykau, kad jis nerašė. Po to karto pradėdavo nebeatrašyt ir mane tai erzindavo. Jis kalbant pradėdavo šnekėt nesamones ir padėdavo ragelį. Tada aš visada pravirgdavau, bet nieko nedarydavau. Aš ant jo pykdavau, bet jam tai budavo nemotais. Dažnai jam parašydavau, kad noriu numirti, o jis tik parašydavo žiauru. Toks atsakyamas manęs netenkindavo, bet jis to nesupranta. Po savaitės jis man beveik niekda neatrašydavo ir nekeldavo ragelio, tada aš jam rašydavau iš draugių arba mamos telefonų. Ir jis atrašydavo. Atrašydavo nežinomiems numeriams, o man ne. Tas mane labiausiai pikdė. Po kokios savaitės mes beveik visai nebendravom. Aš jam parašau, o jis neatrašo, o jei atrašo tai labai šaltai... Per įšegines aš jo paklausiau ką jis man jaučia, o jis pasakė, kad nežino. Man buvo šiek tiek skaudu. Ir iš tikrųjų verkiau taip kaip dar dėl jo nebuvau verkusi. Išėjau į lauką ir pasikviečiau brolį, nes man butinai reikėjop su kuom nors pasikalbėt. Ir aš padariau didžiule klaidą, nes jis to nesupranta, jis nesupranta kaip aš jaučiuosi. Jis sakė tik tai, kad tokio dalyko kaip meilė nėra... Bet aš juo netikėjau. Aš verkiau kruvinom ašarom jis ant manęs rėkė. Rėkė, kad daugiau nebeverkčiau, nes ji tai erzino, bet aš negalėjau, negalėjau nustoti verkti. Po kiek laiko aš apsiraminau ir aš jo paprašiau, kad niekam nesakytu, bet taip ir nežinau ar kam nors pasakė ar ne. Grįžus namo aš nebeverkaiu, tik pavalgiau ir nuėjau miegot. Kitą dieną aš jaučiausi daug geriau. Išprašiau mamos, kad galėčiau nakvot pas draugę ir ji man leido. Visa laika pas draugę buvo linksma. Valgėm picas, juokemės, žaidėm, tiesiog buvo labai gera. Aš jos prašiau, kad jinai jam parašytu, nes man jis neatrašė. Paskui paprašiau, kad paskambintu, jinai taip ir padarė. Jinai jam paskambino ir vis kartojo, kad aš verkiu nors aš šalia sedėjau ir žvengiau. Po to jinai jo paklausia ar jis mane myli. Aš nulipau nuo lovos pasiėmiau pagalvę ir atsisėdau ant fotelio ir laukiau atsakymo, o jis pasakė:“Kažkada taip, o dabar jau nebe“. Šie žodžiai man taio suspaudė širdį. Bet aš ant jo nepykau, aš pykau ant jos. Jį kalta, kad aš verkau, kas jos prašė klausti jo tokių dalykų? Kam ji taip darė? Aš aišku verkiau, bet nelabai ilgai, nes supratau, kad neverta. Ką ašaros gali pakeiti. Viska vyko rugsėjo 22d. Tai buvo sekmadienis. Praeitas sekmadienis. Man pirmadienis mokykloj buvo labai geras. Buvo linksma. Turiu labai gerų draugių, jos sugeba mane pralinksminti, kad ir kokia sušikta nuotaika bebūtų. Nuo sekmadionio aš su juo visiškai nebendravau. Jis ragelio nekėlė niekam kieno neturėjo numerio. Jis tik kartai atrašydavo į mano klasiokių numerius... Vakar tai yra ketvirtadieni (rugsėjo 27 dieną) aš sukaupiau visas jėgas ir jam paskambinau. Ir jis pakėlė. Jis kalbėji lyg niekur nieko. Jis nieko nekalbėjo apie buvusias dienas. Jis nebuvo labai linksmas, bet užtant aš buvau linksma. Aš per ta laika pasikeičiau. Ankščiau aš nesuprasdavau jo juokelių ir imdavau juos gyliai į širdį, o dabar aš galiu pati iš savęs pasijuokti. Nebebijau, kad jis kažka blogo apie mane pamanys. Man buvo visiškai px. Man buvo nesvarbu. Man tiesiog buvo svarbu sujuo kalbėti. Man buvo pasakiškai gera. Jis pasakė, kad pasuks man vėliau... Aš netikėjau, nes pastaruoju metu jis to nedarydavo. Bet jis paskambino. Mes kalbėjom gan ilgai, bet jis vis skaičiuodavo laiką. Jis vis sakydavo man jau reik eit miegot ir, kad paskambins man ryt, bet aš jam vis pasakydavau, kad ngalima skaičiouoti laiko. Juk tai beprasmiška. Reik gyventi šia minute. Reik džiaugti kiekviena minute. Aš jam vis kartojau tą pati ir jis pasakė, kad aš jį nervinu ir padėjo ragelį. Aš jam parašiau labanaktis, jis neatrašė, aš jam bandžiau skambint,bet jis nekėlė... Ir ištikrųjų man nebuvo viviškai px... Ilgai negalėjau užmigt, nes visokios nesamonė lindo į galvą. Kadangi neėjau į mokyklą atsikėliau nelabai anksti. Šiek tiek prabudus iš karto parašiau jam. Jis man neatrašė, bet po kokių 15 minučių jis man paskambino. Man atrodo jis taip pat nebuvo mokykloj, nors ta neigė,bet aš juo netikiu. Kalbejom ganilgai, nors dažniausiai tarp mūsų vyravo tyla. Buvo labai gera. Bet jis ir vėl tapati, kad negali dabar kalbėti ir, kad paskambins vėliau. To vėliau aš vis dar laukiu. Rašiau jam, bet jis nesiteikia atrašyt... Nežinau kaip bus toliau. Nieko nebežinau. Daug kartu galvojau apie mirtį, bet tai nėra geriausia išeitis. Numirus aš įsikaudinsiu daug man brangių žmonių kurie neverti kentėti dėl manęs. Bet aš noriu toliau gyventi. Noriu jį pamiršti ir darkarta įsimylėti, bet nebepatyrti to ką patyriau su juo. Norėčiau pamilti vaikiną kuri visada norėtu buti šalia manęs, kuri norėtu mane džiuginti. Kad jam nebūtų jokių kliūčių... Bet tai tik mano norai. O mano svajonė yra, kad pagaliau jis pamiltu mane. Žinau, kad svajonės pildosi, bet jos išsipildo tadakai mažiausiai tikiesi....


D.N.

Papasakota: 2012-09-28 23:36. Perskaityta: 3483 kartų.

Nuolatinis šios istorijos adresas: http://www.svajos.com/stories.php?code=LW115TEMJOX33K

Jei manai, kad šios istorijos čia neturėtų būti pranešk mums.
Istorijos autoriaus IP užfiksuotas.

Puslapiai: 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | 32 | 33 | 34 | 35 | 36 | 37 | 38 | 39 | 40 | 41 | 42 | 43 | 44 | 45 | 46 | 47 | 48 | 49 | 50 | 51 | 52 | 53 | 54 | 55 | 56 | 57 | 58 | 59 | 60 | 61 | 62 | 63 | 64 | 65 | 66 | 67 | 68 | 69 | 70 | 71 | 72 | 73 | 74 | 75 | 76 | 77 | 78 | 79 | 80 | 81 | 82 | 83 | 84 | 85 | 86 | 87 | 88 | 89 | 90 | 91 | 92 | 93 | 94 | 95 | 96 | 97 | 98 | 99 | 100 | 101 | 102 | 103 | 104 | 105 | 106 | 107 | 108 | 109 | 110 | 111 | 112 | 113 | 114 | 115 | 116 | 117 | 118 | 119 | 120 | 121 | 122 | 123 | 124 | 125 | 126 | 127 | 128 | 129 | 130 | 131 | 132 | 133 | 134 | 135 | 136 | 137 | 138 | 139 | 140 | 141 | 142 | 143 | 144 | 145 | 146 | 147 | 148 | 149 | 150 | 151 | 152 | 153 | 154 | 155 | 156 | 157 | 158 | 159 | 160 | 161 | 162 | 163 | 164 | 165 | 166 | 167 | 168 | 169 | 170 | 171 | 172 | 173 | 174 | 175 | 176 | 177 | 178 | 179 | 180 | 181 | 182 | 183 | 184 | 185 | 186 | 187 | 188 | 189 | 190 | 191 | 192 | 193 | 194 | 195 | 196 | 197 | 198 | 199 | 200 | 201 | 202 | 203 | 204 | 205 | 206 | 207 | 208 | 209 | 210 | 211 | 212 | 213 | 214 | 215 | 216 | 217 | 218 | 219 | 220 | 221 | 222 | 223 | 224 | 225 | 226 | 227 | 228 | 229 | 230 | 231 | 232 | 233 | 234 | 235 | 236 | 237 | 238 | 239 | 240 | 241 | 242 | 243 | 244 | 245 | 246 | 247 | 248 | 249 | 250 | 251 | 252 | 253 | 254 | 255 | 256 | 257 | 258 | 259 | 260 | 261 | 262 | 263 | 264 | 265 | 266 | 267 | 268 | 269 | 270 | 271 | 272 | 273 | 274 | 275 | 276 | 277 | 278 | 279 | 280 | 281 | 282 | 283 | 284 | 285 | 286 | 287 | 288 | 289 | 290 | 291 | 292 | 293 | 294 | 295 | 296 | 297 | 298 |